tėvikšninkas

tėvìkšninkas (-nykas KŽ), -ė smob. (1); Sut žr. tėvainis 1: Tėvikšnykas, tėvainis SD¹28. Jei tieg sūnūs [yra], tada ir tėvikšnykai, aba tėvainiai SPI324. Žmogus, kuris išmeta iž savęs sunkius nusidėjimus, tampa Sūnumi Dievo priimtu, ir jei sūnumi, tada ir tėvikšnyku, aba tėvainiu, o tėvikšnykas turtą tėvo savo kaip sau iž prigimimo prigulintį ima SPII59.